.png)
LABAS visiems projektų ir laiko planavimo entuziastams!
Prieš savaitę, su viena iš Plano gyvenimo konsultančių, Gintare, darėme live transliaciją Instagrame. Galbūt kas nors žiūrėjot, o tikėtina, kad tikrai ne visi, tad šiandien pasidalinsim santrauka iš mūsų pokalbio. Visko iškart nenupasakosim, bet bent pražią - bandom. 😄👇
Tie patys grėbliai
Po kelių metų konsultacijų ir darbų su projektų valdymu, labai sunku nepastebėti tam tikrų dėsningumų. Pavyzdžiui, kad ir kokio dydžio įmonė ir kad ir kiek žmonių, dirbančių su projektų valdymu joje bebūtų, dažniausiai ir kaip taisyklė, vistiek yra lipama ant tų pačių grėblių (problemų/ bėdų/ klaidų). Kodėl?
🚀 (Ne)patirtis komunikuojant. Visose komandose yra įvairių žmonių - žinančių daugiau ar mažiau, turinčių skirtingus patirčių bagažus, dirbančių pagal skirtingas strategijas ir metodologijas, labiausiai tinkančias jiems. Blogiausia, ką visa komanda padaro - nesikalba. Tuomet išryškėja vidiniai barjerai, ego aspektai ir pan., dėl kurių kenčia darbo kokybė, nes galbūt pasikalbėjus, būtų galima pasitarti ir pasiklausius naujų idėjų, išvengti tam tikrų problemų, kurias daro vienas ar kitas žmogus, ar net visa komanda.
🚀 ,,Aš viską žinau”. Galvoje. 🙃 Dar viena problema - specialistai, nebūtinai patys projektų vadovai, bet ir kiti, su projektu susiję specialistai, nekaupia savo patirčių ir nesidalina žiniomis. Dažniausias atsakymas - aš juk viską žinau. Bet nežino kiti - jei nežino, tuomet kartos tas pačias klaidas. Ir juolab, tikrai nežino ateities komandos nariai, kurių šiandien organizacijoje dar gal išvis nėra. Geriausia, ką galime padaryti tokiu atveju - kaupti išmoktas pamokas, kad ir paprastai - elementaria sąrašo forma.
🚀 Esam įpratę prie nesklandumų. ,,Visad susitvarkom, susitvarkysim ir dabar” arba ,,ai, kam čia reikia”. Esam kažkada kalbėjusios, kad spaudimas ir stresas gali tapti tam tikru motyvatoriumi, o kai priprantam prie to streso kiekio, jo norisi dar daugiau, kad dar labiau užsimotyvuotumėm ir visa ta terpė tampa patogia ir visiška norma. Keistas fetišas, ne? 😀
Apibendrinant - dažniausiai susimaunam todėl, nes nesimokom iš savo klaidų, nepasakojam jų kitiems ir viską nešiojamės galvoje. Pavyzdžiui, kaip nekartoti tam tikros, specifinės, klaidos, atėjus į naują organizaciją, jei nežinau, kas buvo nuveikta ir kokios problemos buvo prieš tai? Neįmanoma.
Įsivaizduokim, kad susirgus vienam iš komandos narių, viso team’o bendras darbo laikas ir judėjimas tampa šiek tiek ilgesnis, nei įprastai. Tai reiškia, kad projekto deadline’as turėtų būti atitinkamai nukeltas į vėlesnį laiką. Jei to nėra numatyta - bandom suspėt, stresuojam, lekiam lyg degdami ir nebekvėpuojam. Jei to neišsiaiškinam projekto eigoj arba jam pasibaigus - kito projekto vykdymo metu nutiks vėl taip pat ir vėl skęsim strese.
Viskas, kas įvyko praeityje, yra jūsų žinių bagažas ir raktas į sėkmingą ateitį, jeigu tik to nepaliekat savo, kaip specialisto, "kuris viską žino", galvoje, o transliuojat tą į aplinką - komunikuojant ir/ar vedant savo organizacijos išmoktų pamokų registrą.
Jei norisi paklausyti viso pokalbio, jį rasi čia.
Su geriausiais linkėjimais,
Dovilė 🚀
Comments